Povilas Saudargas

1993 metais Kaune
susirinko iniciatyvinė grupė ir atkūrė nepriklausomoje Lietuvoje gyvavusią ir
daug gerų darbų nuveikusią XXVII knygos mėgėjų draugiją.
Povilas Saudargas Draugijos gretose nuo 1994 m. Minint atkurtos
Draugijos 15 metų jubiliejų, buvo pažymėta, kad kolega vienas iš aktyviausių ir
veikliausių narių. Nuolat renkamas į valdybą, jau trečia kadencija yra
pirmininko pavaduotojas. Jam užtenka kantrybės ir užsispyrimo tvarkyti
reikalus su įvairiomis valdžios instancijomis. Keičiantis pirmininkams, dingo
Draugijos registracijos pažymėjimas, teko persiregistruoti Teisingumo
ministerijoje, o tai paini ir daug pastangų pareikalavusi procedūra.
Nuo 1994 metų XXVII knygos mėgėjų draugija Kaune rengia Knygos
šventes, skirtas Spaudos atgavimo kalbos ir knygos dienai. Jos metu
organizuojami bibliofilinių leidinių konkursai, konferencijos, knygų
pristatymai, pranešimai knygotyros ir bibliofilijos klausimais. Šventės dalis –
meninė programa. Pagrindiniai organizavimo darbai tenka D. Poškienei ir
kitiems kauniečiams. P. Saudargas talkina rengiant parodas, leidžiant šventei
skirtus leidinius, dalyvauja konkursų vertinimo komisijose, siekia, kad
vilniečiai, pagal išgales, prisidėtų ir dalyvautų. Jo iniciatyva surengta ekskursija
į Užnemunę. P. Saudargui rekomendavus, 2001 m. Draugijos garbės nariu buvo
išrinktas prof. Kazys Varnelis, garsaus muziejaus įkūrėjas ir vienos žymiausių
bibliofilijos kolekcijų Lietuvoje savininkas.
P. Saudargas siekia, kad Draugijos renginiai vyktų ne tik Kaune. Jo
pakviesta į Draugiją įstojo žinoma menotyrininkė ir teatrologė Beatričė
Kleizaitė-Vasaris. Ji rengė kapitalinį leidinį apie lietuvių dailininkų darbus JAV
ir Kanados šventovėse. Šių darbų meninės nuotraukos eksponuotos Lietuvos
mokslų akademijos bibliotekoje, vėliau paroda pristatyta Raudondvario
visuomenei, keliavo į daugelį bibliotekų ir kultūros centrų.
Bibliofilinė knyga „Kryždirbystė Lietuvoje“ pasirodė 1998 m. Jos
sudarytojai – Draugijos narys akad. Antanas Buračas ir Antanas Stravinskas.
Knyga, P. Saudargo pastangomis buvo įspūdingai pristatyta pilnutėlėje
Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje.
XXVII knygos mėgėjų draugija ir Kauno savivaldybės Vinco Kudirkos
viešoji biblioteka, poetui akademikui, Draugijos garbės nariui Justinui
Marcinkevičiui pasiūlius, išleido V. Kudirkos poezijos rinkinio „Laisvos
valandos“ faksimilinį leidinį. P. Saudargas telkė pajėgas 2005 m. pristatant šią
knygą Kudirkos Naumiestyje, bendromis pastangomis buvo organizuota
konferencija ir „Laisvų valandų“ leidinių paroda. Šios knygos sutiktuvės
P. Saudargo iniciatyva vyko Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje.
Kalbėjo Justinas Marcinkevičius, prof. Vanda Zaborskaitė, Draugijos
pirmininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris, buvo pagerbta leidinio vadybininkė
Dalia Poškienė.
2002 m. Kauno įgulos karininkų ramovėje vyko Lietuvos universitetų
moterų asociacijos (LUMA) organizuota konferencija „Lietuvos gynėjai
18
literatūroje ir mene“, kurioje P. Saudargas skaitė pranešimą. Tais pačiais metais
buvo pristatytas B. Kleizaitės-Vasaris albumas „Lietuvių dailininkų darbai JAV
ir Kanados šventovėse“. Draugija organizavo įspūdingą Justino
Marcinkevičiaus autorinį vakarą Kauno kolegijoje.
Pulkininkas Vytautas Steponaitis buvo vienas iš XXVII knygos mėgėjų
draugijos kūrėjų. 2003 m. Kauno įgulos karininkų ramovėje surengtoje
konferencijoje „Vytautas Steponaitis – iškilusis knygos žmogus“ P. Saudargas
skaitė pranešimą apie, Lietuvos kariuomenės Centrinės bibliotekos direktorių
Aleksandrą Ružancovą. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas sukūrė
XXVII knygų mėgėjų draugijos logotipą. 2007 m., tarpininkaujant
P. Saudargui, Kauno įgulos karininkų ramovėje buvo surengta dailininko
100-mečio minėjimo jubiliejinė paroda iš Lietuvos dailės muziejaus fondų.
2004–2006 m. Draugijos valdybai buvo ypač sudėtingi. Pirmininkė
B. Kleizaitė-Vasaris turėjo daugybę reikalų užsienio šalyse, pagrindinis krūvis
teko pavaduotojui. Reikėjo keisti įstatus, pradėti sudėtingą Draugijos
registravimo procedūrą pagal naujus draugijų veiklos nuostatus. Išrinkus naują
valdybą, P. Saudargas tapo pirmininkės pavaduotoju. Draugijos būstinė liko
Lietuvos MA bibliotekoje.
P. Saudargo pedagoginė patirtis, tolerancija, geranoriškumas,
įvairiapusiai interesai ir erudicija reiškiasi ir Draugijos veikloje. Jis pelnė
knygių pasitikėjimą ir pagarbą. Septyniasdešimtmečio proga linkime Povilui
Saudargui darbingų ir kūrybingų metų, prasmingos veiklos.
Dalia Poškienė
XXVII knygų mėgėjų draugijos pirmininkė
Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė

Lietuvoje žinomas bibliotekininkystės specialistas, Lietuvos mokslų
akademijos bibliotekos direktoriaus pavaduotojas mokslui Povilas Saudargas
2008 m. rugpjūčio 15 d. švenčia 70 metų.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktoriaus pavaduotoju
P. Saudargas dirba nuo 1992 m. vasario 1 d. Iki tos dienos jo biografijoje:
Bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybės studijos Vilniaus universitete
(diplomas 1961 metais); darbas Pasvalio rajoninės bibliotekos vedėju
(1961–1962 m.); dėstytojavimas Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės
katedroje (1962–1996 m.) bei Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi
institute (1981–1992 m.).

Universitete ir institute P. Saudargas dėstė „Darbo su skaitytoju“ kursą.
Šio kurso tuometinis tikslas – mokyti bibliotekininką propaguoti sovietinės
sistemos nurodytus leidinius, reguliuoti skaitytojo skaitymo turinį. Ir pats
kursas gyvojoje kalboje neretai buvo vadinamas „Vadovavimo skaitymui“
kursu. Toks šio kurso tikslas sunkiai derinosi su realybės poreikiais ar
tikraisiais skaitytojų interesais.

Skaitytojai retai kada eidavo į biblioteką siekdami, kad bibliotekos
darbuotojas vadovautų jų skaitymo repertuarui. Paprastai ieškodavo literatūros,
atitinkančios jų mokslo, savišvietos, darbo interesus.
Dėstytojo karjerą P. Saudargui pradėti buvo nelengva, nes „Darbo su
skaitytojais“ kursas neturėjo tvirtesnių teorijos pagrindų ir dėstymo tradicijų.
Dažniausiai būdavo aptariami praktiniai skaitytojų aptarnavimo klausimai ir
remiamasi rusiškais vadovėliais, kurie, lyginant su kitų specialybių vadovėliais,
buvo kritikuojami. Tokią situaciją nulėmė bendras sovietinių visuomenės
mokslų atsilikimas. Buvo juokaujama, kad tik Mongolijoje ir TSRS sociologija
yra nežinoma disciplina.
Dėstomam kursui trūko teorinių pagrindų. Bibliotekininkystės katedros
vedėjas Levas Vladimirovas jaunam dėstytojui pasiūlė dalyvauti VU
atliekamuose sociologiniuose tyrimuose, kuriems vadovavo Filosofijos
katedros docentas Nikolajus Solovjovas. Apie jų rezultatus P. Saudargas skaitė
pranešimus sąjunginėse ir Lietuvos bibliotekininkų konferencijose. Skaitymo
tyrimų tema tapo pastovi kursiniuose ir diplominiuose darbuose. Palengva ir
gana sunkiai formavosi naujas mokslinis požiūris į skaitybą. P. Saudargas buvo
vienas iš šios srities pionierių.

Šį kursą dėstant itin pravartu buvo remtis sociologinių skaitymo tyrimų
bei dalykinio bendradarbiavimo su bibliotekomis (su kvalifikaciją keliančiais
darbuotojais bei su vakarinių ir neakivaizdinių skyrių studentais) duomenimis.
Povilas Saudargas, dėstydamas šį kursą, kiek teko pastebėti, itin aktyviai
naudojosi sociologinių tyrimų bei minėtų kontaktų duomenimis. Buvo pakeistas
ir dėstomo kurso pavadinimas. Jis buvo įvardintas „Lektologijos“ kursu.
Neatsitiktinai naujoje „Lektologijos“ programoje atsirado skaitymo
sociologijos skyrius, kurį sudarė tyrimų metodologija, rezultatų apdorojimas ir
metodika. Viena iš sudėtinių teorinių skaitybos dalių tapo skaitymo
psichologija: psichinių procesų ir savybių poveikis skaitymui ir lektūros
suvokimui, įvairių literatūros rūšių ir žanrų suvokimo ypatybės, skaitytojų
tipologija pagal socialinius, psichologinius, demografinius ir kitus aspektus.
Gerokai išplėstas skaitybos tyrimų istorijos skyrius: knyga ir skaitymas
Lietuvoje, TSRS, užsienio šalyse.

„Lektologijos“ kurso dėstytojai, atsižvelgdami į ruošiamų specialistų
poreikius, pradėjo intensyviau rengti metodinę medžiagą.
Naujas bendradarbio gyvenimo kelio etapas prasidėjo 1981 m. įkurtame
Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi institute (LKDTI), į kurį pakviečiau
dėstyti kaip turintį pedagoginę patirtį ir žinantį praktinius bibliotekų veiklos
klausimus. Vienas iš jauno katedros vedėjo uždavinių buvo margam darbuotojų
srautui – nuo bibliotekų direktorių iki kaimo bibliotekininkų – teikti naujausią
informaciją, skleisti geriausią darbo patirtį, telkti dėstytojus, kurti mokymo
planus ir programas. Be bibliotekininkų, teko rūpintis ir muziejininkų
kvalifikacijos kėlimu.

Atsirado galimybė bendrauti su buvusiais auklėtiniais, įvertinti jų
profesinį pasirengimą, žinių lygį ir spragas, savo ir kitų dėstytojų triūso
rezultatus. Instituto vadovybė orientavo ne tik į naujų žinių sklaidą. Mokymo ir
mokymosi procese reikėjo adekvačios metodikos. Buvo įsisavinta apskritų
stalų, disputų, mokslinių ir praktinių konferencijų, išvažiuojamųjų konferencijų,
dalykinių žaidimų, audiovizualinių priemonių naudojimo metodika. Reikėjo
numatyti įvairios patirties, išsilavinimo ir amžiaus keliančiųjų kvalifikaciją
galimybes įsisavinti teorines ir praktines žinias. Ypatingų pastangų reikėjo
organizuojant išvažiuojamuosius užsiėmimus. Keliantieji kvalifikaciją
susipažindavo su geriausių Lietuvos bibliotekų veikla ir metodais bei kita
naudinga darbo patirtimi. Kvalifikacijos kėlimo maršrutai nusitęsė į Rusijos,
Gruzijos ir Armėnijos bibliotekas. Sulaukdavome atsakomųjų vizitų. Buvo
kviečiami dėstytojai iš minėtų šalių bibliotekininkystės mokslo ir metodikos
centrų. Ypač glaudus bendradarbiavimas užsimezgė su Estijos
bibliotekininkystės žinovais: Ivi Eenmae ir Kalju Oja. Jų paskaitos apie
mokslinį darbo organizavimą, skaitytojų skaitymo tyrimus ir aptarnavimą
žavėjo ne vieną keliančiųjų kvalifikaciją grupę.
Kartą buvo smagiai pasiūlyta, kad jau laikas vykti semtis patirties į
Europą: gal į Paryžių ar Londoną. Užsimezgė ryšiai su Lenkijos bibliotekų
darbuotojais. Planuota P. Saudargo stažuotė Suomijos bibliotekose. Deja, visa
tai buvo tik gražios svajonės.

Mokymo kokybė – ne vienintelis rūpestis. Reikėjo palaikyti pastovius
ryšius su Kultūros ministerija, Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka,
rajonų ir miestų centrinėmis bibliotekomis, formuoti Instituto (LKDTI)
klausytojų grupes.
Sėkmingas darbas priklausė ir nuo P. Saudargo būdo ir charakterio
savybių: komunikabilumo, sugebėjimo maloniai nuteikti dėstytojus ir
klausytojus, sudominti naujais užmojais.
P. Saudargo skelbtuose darbuose ir konferencijų pranešimuose, be jo
pagrindinių temų apie skaitybą, nemažai dėmesio skiriama bibliotekininkų
kvalifikacijos kėlimo klausimams, atsižvelgiant į sparčiai augančius ir
besikeičiančius skaitytojų poreikius.
Institute tapo tradiciniai kas savaitiniai susitikimai su žymiais kultūros,
meno ir mokslo veikėjais. Įsiminė susitikimai su rašytojais, poetais, literatūros
kritikais, teatro ir muzikos žinovais, visuomenės veikėjais. P. Saudargas
negailėdavo jėgų ir laiko tokiems susitikimams organizuoti. Įsiminė popietė,
kurios dalyviai buvo Kėdainių viešosios bibliotekos darbuotojai. Instituto
darbuotojus sužavėjo šios bibliotekos etnografinio ansamblio „Jorija“
programa.

Daug pastangų reikėjo dirbant visuomeninį darbą. P. Saudargas buvo
Instituto tarybos narys, mokymo kokybės kontrolės metodinės komisijos
bibliotekininkystės sekcijos pirmininkas, atsakingas už darbuotojų ir klausytojų
politinį švietimą. Be to, jis buvo Valstybinės tarpžinybinės bibliotekų komisijos
darbo su skaitytojais tarybos ir VU bibliotekininkystės katedros lektologijos
dalykinės komisijos narys.
Dėstymui naudingų žinių suteikė bendradarbiavimas su kitų šalių
lektologais, dalyvavimas tarptautinėse konferencijose. Viena tokių
konferencijų, kurioje dalyvavo P. Saudargas ir kur buvo nagrinėjami bibliotekų
darbuotojų kvalifikacijos kėlimo klausimai, vyko 1987 metų balandžio mėn.
Rygoje. P. Saudargas dalyvavo ir kitoje, itin reikšmingoje konferencijoje –
57-ojoje IFLA sesijoje, vykusioje 1991 m. rugpjūčio mėn. Maskvoje.
Konferencijose sukauptos žinios ir įgyta praktika P. Saudargui naudinga dirbant
Mokslų akademijos bibliotekoje.

P. Saudargas semiasi žinių bei patyrimo dalyvaudamas reguliariai
rengiamose tarptautinėse Lietuvos, Latvijos ir Estijos mokslų akademijų
bibliotekų darbuotojų konferencijose, įvardijamose „Bibliopolio“ vardažodžiu.
P. Saudargas aktyviai dalyvavo atkuriant sovietmečiu nutrauktą Lietuvos
bibliotekininkų draugijos (LBD) veiklą. Atkuriamajame LBD suvažiavime jis
išrinktas LBD Tarybos nariu. Keletą metų ėjo Tarybos sekretoriaus bei LBD
pirmininko pavaduotojo ir LBD Metų bibliotekininko konkurso pirmininko
pareigas.

P. Saudargas buvo išrinktas ir atkurtos XXVII knygų mėgėjų draugijos
vicepirmininku.
Septyniasdešimtmetis – garbinga sukaktis. Tai brandus amžius,
atveriantis naujas vertingų publikacijų rengimo galimybes.
Linkėdamas geros sveikatos, tolesnių brandžios veiklos rezultatų ir
nuolatinės sėkmės –
Klemensas Sinkevičius

   Lietuvos bibliotekininko, Lietuvos mokslų akademijos direktoriaus
pavaduotojo mokslo reikalams, ilgamečio Vilniaus universiteto dėstytojo,
Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos nario, atkurtos XXVII knygų
mėgėjų draugijos vicepirmininko Povilo Saudargo darbų bibliografijos rodyklė
apima jo mokslinės ir organizacinės veiklos laikotarpį iki 2008 m.

   Rodyklę sudaro P. Saudargo knygos ir straipsniai apie bibliotekininkystės
specialistų kvalifikacijos kėlimą, skaitymo sociologiją ir psichologiją. Skaitymą
(lektologiją) traktuoja kaip vieną iš pagrindinių būdų intelektą praturtinti, įgyti
naujos informacijos, išmokti savarankiškai mąstyti.
Leidinio pradžioje, spausdinamas straipsnis „Povilo Saudargo kelias ir
laikas“, kuriame P. Saudargas aprašo savo vaikystės ir jaunystės prisiminimus. Apie
jo nuveiktus darbus pasakoja profesorius Klemensas Sinkevičius, Dalia Poškienė,
Birutė Railienė. Pateiktos svarbiausios gyvenimo ir profesinės veiklos datos.
Bibliografijos rodyklė suskirstyta į 7 skyrius: „Knygos“, „Straipsniai“,
„Redaktorius, redakcinės kolegijos narys“, „Recenzentas“, „Diplominių darbų
mokslinis vadovas“, „Ikonografija“, „Literatūra apie Povilą Saudargą“.
Medžiaga išdėstyta chronologine tvarka, o metų ribose – abėcėlės. Leidinio
pabaigoje pateiktas sutrumpinimų sąrašas ir asmenvardžių rodyklė.
Rodyklėje yra pateikta medžiagos apie Povilo Saudargo veiklą Lietuvos
bibliotekininkų draugijoje, XXVII Knygų mėgėjų draugijose. Rasta straipsnių
apie jo dalyvavimą IFLA ir kitose tarptautinėse konferencijose, įvykusiose
įvairiose pasaulio šalyse.

   P. Saudargo gebėjimas gyvai ir nuoširdžiai bendrauti su mokslininkais,
įvairių įstaigų darbuotojais, studentais, skaitytojais suteikia galimybių jam
organizuoti labai daug renginių Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, bei
susitikimų su žymiais visuomenės ir mokslo žmonėmis. Pažymėtinas triūsas
rengiant Lietuvos, Latvijos ir Estijos mokslų akademijų bibliotekų tarptautines
„Bibliopolio“ konferencijas.

   Daugelyje Lietuvos bibliotekų dirba P. Saudargo studentai, kurie su
meile ir pagarba prisimena savo dėstytoją, mokslinių darbų vadovą.
P. Saudargo meilę knygai, žmogui galima būtų apibūdinti tokiais poeto
Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Palaiminta ranka, glostanti vaiko galvą,
laikanti knygą arba tiesianti ją – kaip duoną, kitam.“
Rodyklės medžiaga aprašyta remiantis leidiniu „Bibliografinio aprašo reikalavimai
Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje sudaromiems literatūros sąrašams. 2-asis
papildytas ir pataisytas leidimas“ (Vilnius, 2005). Sutrumpinimų sąrašas sudarytas pagal
instrukciją „Lietuviškų žodžių trumpinimas bibliografiniame apraše“ (Vilnius, 1993).
Rengiant rodyklę medžiaga rinkta iš Lietuvos mokslų akademijos,
Vilniaus universiteto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekų,
interneto puslapių: www.lrs.lt , www.mab.lt ir kt., taip pat asmeninių
P. Saudargo ir K. Sinkevičiaus archyvų.
Bronislava Kisielienė

Gimiau 1938 m. rugpjūčio 15 d. Plungėje,
beveik Žemaitijos centre. Greta namų, tik nusileidus nuo aukšto šlaito, vingiavo
Babrungas, vardą gavęs nuo kažkada čia gausiai gyvenusių bebrų.
Besiplečiantis miestelis ne tik išgyvendino bebrus, bet ir vėžiai išnyko, tik
pasakojimus teko girdėti, kiek daug jų būta. Didžiausias džiaugsmas vasarą
buvo upė: gali maudytis kiek nori, vis kokią žuvelę pasigauni stalui pagardinti,
o aplinkiniuose krūmuose ir brūzgynuose, ir slėptuvę galima būdavo įsirengti,
vaizduoti su absurdo atspalviu ir tokie keisti dalykai, kai žmogus pabudęs
neberanda savo nosies. Vaikų biblioteka buvo skurdoka, pasirinkimas menkas,
tai pradėjęs Šekspyro dramas, kiek jų buvo, visas perskaičiau. Galėjau
didžiuotis prieš bendraklasius, kuriems vien keisčiausi vardai – Makbetas ar
Hamletas – keldavo nuostabą. Intensyvus tragedijų veiksmas buvo įdomus, juo
labiau, kad žiauri pokario tikrovė buvo reali vaikystės palydovė. Šeimoje knygų
buvo nedaug. Didžiausias malonumas buvo klausytis istorijų apie Pilėnų
gynimą, Didžiuosius Lietuvos kunigaikščius. Besitraukdami vokiečiai paliko
didžiulį, puikiai išleistą visuotinės meno istorijos albumą. Varčiau daugybę
kartų. Moteris šokiravo antikinių skulptūrų nuogybės. Nuo rusų slėpėme
gausiai iliustruotą, prabangiai išleistą knygą apie Darių ir Girėną. Liko ir
fašistinės literatūros – apie Hitlerį, bolševikų žiaurumus. Atsibeldė
uniformuotas tikrintojas. Visi suaugę buvo užsiėmę ūkio darbais, prisiėjo man
rodyti turimas knygas. Apėjo visus sandėlius ir ten kažką aptiko, ilgai vartė, bet
lietuviškai nemokėjo, aš jam negalėjau paaiškinti, kas ten parašyta ir
pavaizduota.

   Tėvas Povilas, kilęs iš gausios šeimos, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą su
broliu iškeliavo skalsesnės duonos ieškoti į Užatlantį. Dėl kažkokios menkos
ligos, atrodo, dėl akių uždegimo, JAV nepriėmė, metus kitus vargo Argentinos
fermose baisiame karštyje. Vergiškas darbas, menkiausias uždarbis. Pagaliau
pasisekė pasiekti išsvajotą tikrąją Ameriką. Karo metais klestėjo pramonė,
gerėjo uždarbiai, tapo ponu, važinėjo sava mašina, buvo darbštus, įtikdavo
bosams. Gaila, nebuvo protelio „išpešti“ daugiau atsiminimų apie jo gyvenimo
vingius. Tėvas buvo uždarokas, kaip tikras žemaitis, be reikalo neplepėdavo, tik
kartą daugiau atsivėrė apie Ameriką, kurios tikru piliečiu tapo ir ten apsiprato.
Gal būtų negrįžęs, bet gavo graudų laišką iš Lietuvos, kad žūsta neprižiūrimas
ūkis, griūva namai.

   Nuo vaikystės, su motinos pienu, įgyta žemės vertės samprata skatino
įsigyti kuo daugiau žemės, tapti tikru ūkininku. Liko tik miglotos žinios, kad
įgytos žemės didelė dalis buvo išparceliuota vykdant žemės reformą, dingo
nemaža dalis pinigų laiduojant už kažkokio vargetos vekselius. Liko tik
paguoda, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera, arba nuostata – „kas bus, kas
nebus, o žemaitis, nepražus“. Jeigu būtų iškilęs į dvarponius ar buožes, būtume

apturėję keliones už Uralo, žemės galo. Vien „amerikono“ pravardė tremties

metais galėjo būti pakankamas įkaltis pakliūti į „liaudies priešų“ sąrašus.
Tikriausiai tai buvo 1948 metai, o gal ir ankstesni. Kiekvienais metais
kartodavosi vežimo „akcijos“. Gandas apie ruošiamus sąrašus greit
pasklisdavo. Su tėveliu nuvykome į malūną parvežt miltų atsargos, jei reikės
iškeliauti. Ir iš tiesų, „akcija“ prasidėjo. Miestelis ištuštėjo, visi lyg išmirę. Tik
mes, keletas vaikigalių, vaikštinėjome po centrą, sekdami prie geležinkelio
stoties zujančias mašinas. Tiek to supratimo dešimtmečiams, bet slogi nuotaika
visus užvaldė ir jokios romantikos, kad tai gali būti įdomi kelionė, neliko. O
kiek iki tos stoties – koks puskilometris, kodėl nepažiūrėjus, kas ten vyksta. Į
mus niekas nekreipė dėmesio. Pilna kareivėlių, kai kurie miega po naktinio
„darbo“ ant rąstų krūvos. Zuja sargybiniai. Įsiminė ūkininkas, kuris gražiai
supakavęs darbo įrankius – sulenktas dvitraukis pjūklas, kirvukai – bandė gauti
leidimą pasiimti juos į vagoną. Jį siuntinėjo nuo vieno viršininko prie kito, kol
be nieko buvo įgrūstas į vagoną... Labai visi skubėjo, pasigirdo komandos, su
trenksmu uždarinėjo vagonus. Kiek jų ten buvo? Visas ešelonas: gal 20, gal
daugiau. Tuoj jis pajudėjo... ir pasigirdo verksmas. Jį lyg aidą atkartojo
kiekvienas vagonas, o verksmas vis stiprėjo. Apstulbę stovėjome, kol už
posūkio dingo visas sąstatas. Kam teko girdėti tūkstančius verkiančių? Kiek
buvo tokių traukinių? Šis įvykis vis grįžta, ypač minint Gedulo ir Vilties dieną.
Sibiro tema ilgai lydėjo visokiausiais pavidalais. Tėvai visą laiką
nuomojo kambarį gimnazistėms iš tolimesnių kaimų: išmaitinti keturias burnas
ne taip paprasta. Be manęs, pagranduko, dar trys seserys. Kažkuriais metais, po
to įsimintino įvykio, vieną naktelę atsibeldė stribai ir pranešė, kad tremtinių
sąraše dvi nuomininkės seserys gimnazistės. Jų tėvai pakliuvo į kitą ešeloną, jos
dar nepilnametės, vos ne pusplikės su pusmaišiu miltų buvo įgrūstos į gyvulinį
vagoną. Šios istorijos pabaiga laiminga. Kelionėje tikrino sąrašus. Vargšės
seserys atrodė apgailėtinai, apie tėvus nenorėjo ar negalėjo nieko pasakyti, jas
grąžino į Plungę.

   Po kurio laiko naujas džiaugsmas – iš Sibiro grįžo dėdė – mamos brolis
Kazimieras Sidabras. Įsiminė ta diena. Buvo stambus, galingas vyras, turtingas
ūkininkas, net 50 ha žemės turėjo prie Žemaičių Kalvarijos. Su Tėvu kartą kitą
ten lankėmės, taip skaniai maitindavo. Dėdė buvo išprusęs žmogus. Turėjo
radiją, kurią karo laikais reikėjo slėpti.
Jau būdamas studentu peržiūrėjau jo biblioteką. Lietuvių prieškario
autoriai, mokslinės knygos. Ypač nustebino caro laikų S. Žukovskio,
A. Puškino, M. Lermontovo gražiai įrišti poezijos tomeliai. Kai jau nukrypau
nuo temos, turiu pasakyti, kad pieš porą metų, vienoj konferencijoj klausiau
Žavintos Sidabraitės pranešimą apie Mažosios Lietuvos lietuvininkų gyvenimą.
Intuicija sakė, kad tai gali būti mano giminaitė. Nė kiek neapsirikau, taip ir
buvo. Šiandien ji Klaipėdos universiteto docentė. Įteikė monografiją apie garsų
Mažosios Lietuvos veikėją K. G. Milkų. Nutarėme, kad reikia pasigilinti į mūsų
giminės ištakas.

   Dar vienas įsimintinas epizodas. Nukrypstu „į lankas“, naiviai atrodo,
kad tų laikų liudijimai gali būti įdomūs, nes ir tų liudininkų vis mažiau lieka.
Plungėje nepriklausomybės metais buvo garsi vienuolių kapucinų
bendruomenė, jauki jų medinė bažnytėlė. Vienuolius po karo išvaikė, Dievo
namai tapo sporto sale. Liko tik vienas olandas vienuolis – tėvas Jonas,
nespėjęs pasitraukti. Gyveno kitoje gatvės pusėje, pas davatkėles prisiglaudęs.
Užsimezgė su juo draugystė. Tėvas Jonas buvo neeilinė asmenybė. Paukščiai
lesdavo iš jo rankų, šventu žmogumi jį vadino, fotografavo ir seseris to amato
išmokė. Turėjo daugybę knygų ir aš prie jų įjunkau. Turėjo įdomiausios
lektūros, netgi apie paukščių prisijaukinimą – nesaugojo savo šventumo
aureolės. Duodavo knygų apie katalikų persekiojimus – įspėdavo, kad niekam
nerodyčiau. Po kurio laiko uždraudė jam aukoti šv. Mišias, tad jis įkūrė
pogrindinę bažnytėlę savo namuose. Didelis autoritetas buvo naujas jaunas
kunigėlis. Jo vadovaujamo vaikų choro giedojimas buvo populiaresnis už
suaugusiųjų. Iš kunigėlio ir knygų gaudavome. Klausinėdavo, kaip įsiminėme
perskaitytą tekstą. Buvau laimingas, nes sklandžiai atpasakojau vieną
apsakymą, o mano draugas kažką labai nerišliai kalbėjo. Kasdienis gyvenimas
man atrodė gana pilkas ir neįdomus. Puikiausia kompensacija buvo literatūros
pasaulis. Vyriausia sesė Birutė mokėsi dar Nepriklausomybės metais, liko jos
vadovėliai. Kai paklausdavo ko norėčiau, prašydavau iš jų paskaityti.
Labiausiai įsiminė istorija apie kunigaikštį Margirį ir Pilėnų gynimą. Istorija
tapo mano mėgstamiausia disciplina. Skaitydavau vadovėlį nuo pradžios iki
pabaigos, tapau geriausiu istoriku ir istorijos būrelio dalyviu. Skaičiau
pranešimą apie dekabristų sukilimą: mokytojas davė straipsnį rusų kalba, šiaip
taip išverčiau ir didžiavausi, kad daugiau žinau, negu vadovėlyje parašyta.
Tapau pastoviu tiek mokyklos, tiek miesto vaikų bibliotekos lankytoju.
Mokykloje pavaduodavau mokytoją bibliotekininkę ir įgijau bendraklasių
pagarbą. Aptarnavimas buvo labai paprastas: prie klasioko pavardės reikėjo
parašyti inventorinį knygos numerį. Vieną gražią dieną bibliotekoje atrinko
visas „buržuazinių“ laikų knygas. Kietais viršeliais, gražiai įrištos: V. Krėvė,
L. Tolstojus, J. W. Goethe... Paklausiau, koks jų likimas. Atsakė, kad bus
sunaikintos. Kaip gaila pasidarė, kad nespėjau jų perskaityti. Likimo ironija.
Knygas į makulatūrą teko vežti mano tėvui. Porą, kažkur ratuose užkritusių,
parnešė namo. Apgailėjau, kad neišgelbėjau daugiau. Galėjau daryti ką norėjau,
biblioteka buvo mano žinioje.

   Baigus šią „sibiriziados“ temą – dar keletas tų laikų prisiminimų. Kaip
minėjau, tėveliui nuo caro laikų liko du mediniai nameliai. Nuostabioj vietoj,
netoli bažnyčios, miesto centro ir kapinių. Sovietų valdžia paskaičiavo, kad
pagal jų įstatymus tiek daug nepriklauso ir pabandė tuos namus nusavinti.
Žemaičiai sunkiai įkandami žmonės. Vienas namas buvo paskirstytas tarp
giminių ir pažįstamų. Visa tai sunku buvo įteisinti ir prasidėjo nepabaigiami
teismai. Reikėjo įrodyti, kad mūsų turtas mums nepriklauso. Atsimenu
paskutinį, o gal priešpaskutinį procesą pas Plungės pagarsėjusį partinį veikėją.
Jis sukvietė kažkokią komisiją, kuri turėjo išspręsti nesibaigiančią bylą.
Prisisegiau įspūdingą VU baigimo rombą ir bandžiau sugraudinti komisiją.
Argumentai buvo paprasti: tėvai rūpinosi vaikais, visi keturi baigėme
aukštuosius mokslus, nuosavybę teisėtai paveldėjo. Miesto valdžia atsisako
perimti pastatus, jiems reikalingas brangus kapitalinis remontas. Ne Stalino
laikus gyvename, tėvas jau senas, vaikai pasirūpins remontu. Mano
pagraudenimai turėjo poveikį, atsirado pritariančių. Diskusiją nutraukė
pirmininkaujantis: niekas neturi teisės pažeidinėti tarybinių įstatymų... Naujas
nacionalizavimo procesas vėl tęsėsi teismuose. Gal įstatymai pasikeitė, gal
senaties terminą pripažino, bet samanotos bakužės liko mūsų nuosavybėje ir per
atostogas visi galėdavome sugrįžti į tėviškę.
Taip toli nukrypęs nuo temos negaliu nepaminėti dar vieno epizodo.
Turėjome per daug gyvenamo ploto, o tai buvo beveik nusikaltimas. Vieną
gražią dieną pas mus „komandiravo“ trejetą kareivių. Paaiškino, kad jų
užduotis saugoti tiltą per Babrungo upelį. Įsikūrė atskirame kambaryje ir jau
kitą dieną tėvas pastebėjo, kad dingo jo asmeniniai daiktai. Apgyvendinti
kareivėliai tapo lyg šeimos nariai. Neprašyti ateidavo ir išeidavo. Viskuo
domėjosi ir visur savo trigrašį kišdavo. Nuo tada prasidėjo mano „disidentinė“
veikla. Buvome persisunkę antirusiškomis nuotaikomis ir tokių posakių
išmokome, kurių dabar nedrįsčiau kartoti. Gavome naujus vadovėlius, tarp
kurių įdomiausias buvo istorijos vadovėlis. Tiek carų, maršalų ir kitokių
veikėjų, beveik visi ūsuoti ar barzdoti. Ir atėjo į galvą seserims tuos ūsus
pagražinti ir padailinti. Neiškenčiau ir aš savo gabumų neparodęs. Brūkštelėjau
riebiau per tuos ūsus. Meninių gabumų nuo mažens neturėjau – vaizdelis buvo
nekoks. Vadovėlis pakliuvo atėjūnams. Vienas iš jų buvo mongoliško gymio,
pats aršiausias. Jis ir atidavė tą knygą KGB. Tėvas grįžo pabalęs, nesavas, visa
kaltė teko man, išgelbėjo mano gabumų ir metų stoka ir tai, kad papuošiau ir
carus, ir tarybinius veikėjus. Nuo to laiko žinojau, kad nevalia knygų peckioti ir
šventai šio priesako laikiausi. Kur kas vėliau paaiškėjo, kad marginalijos ir
pastabos knygų paraštėse yra reikšmingas knygotyros šaltinis, padedantis
charakterizuoti skaitytoją, teksto suvokimą, teikiantis daug papildomos
informacijos.

   Pagaliau paaiškėjo mūsų kareivėlių tikroji paskirtis. Vieną pavakarę
grįžo didžiai susijaudinę ir ilgai aptarinėjo savo žygdarbius. Kaip šturmavo
bunkerį, kaip atsišaudė, kaip viskas baigėsi, – pagėrę garsiai apie tai kalbėjo.
Mūsų kiemas dažnai buvo pilnas kareivių. kai vieni „išvaduotojai“ dingo,
geresnį kambarį užėmė aukštesnio rango karininkas su savo sugyventine.
Tėvą nuolat kankino dažni reikalavimai nenuspėjama kryptimi vežti
stribus ir kitus veikėjus. Ateina žydelis iš KGB su sava komanda ir liepia
kinkyti arklius. Gerai, jei grįždavo po dienos kitos. Kartais laukdavome ištisas
savaites. Tėvas pasakojo: gurguolės priekyje – kulkosvaidis, viduryje –
ginkluoti stribai, gale – vėl kulkosvaidis. Kūriau keršto planą, kaip atsiskaityti
su kankintoju. Tas KGB veikėjas tapo žymiu prekybos veikėju, išvyko į Kauną,
vėliau į Izraelį, taip aš jo nebepasiekiau...

   Kartą tie patys veikėjai nerado namuose tėvo, liepė motinai kinkyti
arklius. Ji labai sutriko, ne jos tai darbas, tai to trūksta, tai ano nėra. Pakeiksnojo
„draugai“, numojo ranka ir išsinešdino. Mano kraujas visai užvirė – kas gali
skriausti geriausią mano motiną. Tėvo kelionės į nežinią labai ardė jos sveikatą.
Motulė buvo ypatinga. Daug kas sakydavo, kad turiu būti laimingas, nes turiu
tokią motiną. Giliai tikinti, švelni, blogo žodžio nepasakanti, viską atleidžianti.
Ją žeidė mano lektūra, tarp kurios nebuvo religinių knygų. Nuolatiniai
persekiojimai, nesibaigiančios bylos palaužė motinos sveikatą: mirė 58-erių
metų. Aš mokiausi 9-oje klasėje. Tikriausiai daugeliui lieka kaltės prieš tėvus
jausmas – galėjome būti geresni. Paauglystėje pradėjo trūkinėti artumo,
abipusio supratimo ryšiai. Futbolas, žvejyba, draugai tapo svarbesni. Tekdavo
išsisukinėti ne visai dorus darbus atliekant. Motina tik palinguodavo galvą, be
priekaištų atleisdavo visas kaltes. Dažnai iš aplinkinių girdėjau: turi geriausią
motiną...
Baigiau devynias klases Plungėje, o nuo rugsėjo – nauja mokykla
Rietave. Įsikūriau pas vyriausią seserį Birutę, kuri ten pradėjo mokytojauti. Ir
tėvui sumažėjo rūpesčių: nebereikėjo manęs maitinti.
Rietave pasinėriau į literatūrą. Apgailestavau, kad nebuvo istorikų
būrelio, vadovėliai beveik be Lietuvos istorijos. Adolfo Šapokos istoriją tik VU
dienai kitai gavau paskaityti. Sužavėjo Adomo Mickevičiaus kūryba. Pirma
premija literatų būrelis įvertino mano rašinį apie Konradą Valenrodą. Nori
laimėti – derink lapės ir liūto savybes. Toks ten ir liūtas, nors gimęs po Liūto
ženklu. Dažniausiai apsimetinėti teko rašant – laikmetis vertė ir prievartavo
taikytis ir prisitaikyti, o kiek įmanoma ir nepasiduoti. Baigiant mokyklą lyg
koks pragiedrulys pasirodė – buvo pasmerktas J. Stalino kultas. Visa
informacija apie baisius stalinizmo laikmečio nusikaltimus buvo skaitoma
uždaruose susirinkimuose – tik kompartijos nariams ir komjaunuoliams.
Studijas reikėjo rinktis tarp istorijos ir bibliotekininkystės. Viliojo knygų
pasaulis. Pasirinkimą šia linkme lėmė ir tai, kad Rietave buvo dėstoma tik
prancūzų kalba, o Plungėje mokiausi anglų kalbą. Kiekvienais metais reikėjo
eksternu laikyti egzaminą. Savarankiškai mokantis ir pritingint anglų kalbos
žinios gerokai susilpnėjo. Į bibliotekininkystę nebuvo stojamojo anglų kalbos
egzamino.

   Studijos VU prabėgo kaip viena diena. Specialybės dalykai, ypač
bibliografijos disciplina, atrodė pilki ir nuobodūs. Kai pačiam teko dėstytojo
duonos ragauti, paaiškėjo, kad oi kiek prakaito reikia išlieti, kiek žinių ir
patirties reikia, kol paruoši vieną paskaitą. O kol paruoši visą kursą, ir jei dar ne
vieną... Katedros vedėjas Levas Vladimirovas „iš nieko“, kviesdamas tik
baigusius absolventus ir praktikus iš bibliotekų, greitai sukūrė pajėgų dėstytojų
būrį. Abejingumą specialybės disciplinoms kompensavo platūs ir įdomūs
literatūros kursai. Atsivėrė nežinomi Rusijos sidabrinio amžiaus ir kitos
užsienio literatūros klodai. Literatūros mokslo įvadą įdomiai dėstė Irena
Kostkevičiūtė. Galėjome džiaugtis ir gėrėtis Meilės Lukšienės, Vandos
Zaborskaitės išmintimi ir erudicija. Šiandien šios pripažintos profesorės tuomet
buvo apkaltintos nacionalizmu ir kitomis antipartinėmis nuodėmėmis ir
pašalintos iš VU. Lankiau specialybės studentų mokslinį būrelį, čia ne tokie jau
pilki profesiniai dalykai atrodė. Užklysdavau į literatų būrelio sueigas. Buvau
kurso seniūnas. Įsiminė gamybinės praktikos Kauno ir Leningrado (dabar Sankt
Peterburgas) bibliotekose. Dėstytojaudamas daug vargo patyriau, kad kuo
daugiau studentų per praktiką turėtų galimybę aplankyti Ermitažą, įvairiausius
muziejus, garsiuosius teatrų spektaklius, buvusį imperatoriškąjį operos ir baleto
teatrą. Suderini praktikos laiką, atvyksti su 12 studentų grupe ir sužinai, kad yra
tik 2 vietos. Negi grįši atgal. Visokios išmonės reikėdavo, kartais padėdavo
apeliavimas į tautų draugystės priesaką.

   Kaip vieną geriausiai besimokantį, L. Vladimirovas pakvietė likti
katedroje, bet apsireiškė griežtas partijos CK nutarimas: visus jaunus
specialistus – į gamybą. Vedėjas apgailestavo dėl susidariusių nepalankių
aplinkybių, pažadėjo greitai grąžinti į Vilnių su viena sąlyga: nesukurti šeimos.
Daug nesvarstęs pasirinkau Pasvalį, kuo toliau nuo Žemaitijos, kad ir kitus
Lietuvos kraštus geriau pažinčiau. Pasvalys pasirodė gana apleistas, purvinas
rajono centras, garsėjantis žemės ūkio laimėjimas. Kultūrinis gyvenimas
merdėjo. Apgailėtini kultūros namai, kiauru stogu, verkiant remonto prašanti
biblioteka. Sutiko vienintelė darbuotoja, padavusi atsistatydinimo pareiškimą.
Gerai dar, kad atvyko dvi Bibliotekininkystės technikumą baigusios jaunos
specialistės. Reikėjo tapti visų galų žinovu: ir remonto vykdytoju, ir
apskaitininku, ir skaitytojus aptarnauti. Neišmaniau, nuo ko prasideda sąmata.
Daugelio dalykų neišmaniau. Liko guostis tik linksma animacinio filmuko
dainele: šito nesimokėme, ši užduotis nežinoma. Jaučiausi pernelyg didelis
viršininkas – vienintelis mokslinis bibliotekininkystės ir bibliografijos, kaip
rašoma VU diplome, specialistas visame rajone. Greitai įsivėliau į konfliktus su
vietos valdžia. Įkurk raudonąjį kampelį rinkimams, pakabink lozungą,
organizuok renginį „Kaip mes gyvensime komunizme“ ir t. t. Kažkodėl
jaučiausi liūtu ir aiškinau, kad bibliotekai tokie dalykai nepriklauso, kad tai
klubinio darbo objektas. Nesuderinęs su instancijomis „uždariau“ ilgus metus
užsibuvusią parodą apie revoliucinį judėjimą rajone. Palikau tik senovės
istorijos skyrių ir argumentavau, kad biblioteka turi rūpintis naujausios
informacijos sklaida. Įsivėliau netgi į respublikinio masto konfliktą. 1961
metais Lietuva pagal skaitytojų aptarnavimo rodiklius tarp Sovietų Sąjungos
šalių iškilo į pirmą vietą. Į kiekvieną šeimą iš bibliotekos buvo nugabenta
knygų. Gražiai nuskambėjo raportas – skaito kiekviena šeima. Dėl tokio
laimėjimo skeptikų netrūko, tačiau pradinis etapas buvo pozityvus. Buvo
suskaičiuota, kiek yra realių skaitytojų, jie buvo suskirstyti į skaitančius,
galinčius ir negalinčius skaityti, lankančius ir nelankančius bibliotekų. Atgijo
nauja knygnešystė, plėtėsi kilnojamųjų bibliotekėlių tinklas. Knyga, pasak
vaizdingo lozungo, lyg raudonieji kraujo kūneliai turėjo keliauti į darbo ir
gyvenamąją vietas, pas kiekvieną sugebantį skaityti. Kaip griausmas iš giedro
dangaus nuskambėjo Kultūros ministerijos reikalavimas, kad iki eilinių spalio
revoliucijos (perversmo) metinių bibliotekų skaitytojais turi tapti visi raštingi
gyventojai.

Toks reikalavimas buvo visai nerealus, iš anekdotų pasaulio, kaip ir
komunizmo statybos programa. Užteko naivumo aiškintis realias šių
reikalavimų vykdymo galimybes. Paskaičiavus potencialius skaitytojus ir
turimus knygų išteklius, sukvietus visus raštinguosius, viešosiose bibliotekose
liktų tuščios lentynos! Parašiau straipsnį į žurnalą „Bibliotekų darbas“ (dabar
„Tarp knygų“) skambiu pavadinimu: „Kam reikalingi tokie raportai?“. Žinoma,
jo neatspausdino, bet respublikiniame bibliotekų darbuotojų renginyje
Giruliuose ragino kalbėti: išklojau viską, kas gulėjo „ant širdies“. Sulaukiau
griausmingų aplodismentų, pritarimo. Netgi pats tuometinis Lietuvos
respublikinės bibliotekos direktorius Juozas Vaclovas Jurgaitis pagyrė. Šito
mažiausiai tikėjausi. Pasirodo, ir tarp aukštų pareigūnų pasitaiko sąžiningų ir
sakančių tai, ką galvoja. V. Jurgaitis, jau dirbant VU, kvietė užimti
Respublikinės bibliotekos direktoriaus pavaduotojo postą. Nesutikau, nes
turėjau karčią patirtį, atgrasė begalinis bibliotekos veiklos ideologizavimas.
Buvo ir tokių, kurie stebėjosi mano įžūlumu ar naivumu. Prieš vėją nepapūsi:
yra generalinė partijos linija. Už netinkamą elgesį laukė pelnyta bausmė. 1962
metų rugsėjo 1 dieną turėjau pradėti dirbti VU, o manęs neišleidžia.
L. Vladimirovas siuntė aiškintis į Kultūros ministeriją – niekas nepadėjo.
Katedros vedėjas ir VU bibliotekos direktorius visada būdavo taktiškas, bet šį
kartą neištvėręs pasakė: „Prikibai kaip šašas“. Turėjo žmogus belstis į
aukščiausias partines instancijas. Netikėtai atėjo gera žinia – mane išleidžia. Tų
pačių metų gruodžio mėnesį pradėjau dirbti VU Bibliotekininkystės katedros
dėstytoju. Praktinio darbo patirtis buvo labai naudinga ir reikalinga, buvau
pranašesnis prieš tuos, kurie tiesiai iš universiteto turėdavo stoti prieš studentų
auditoriją. O tai ne taip paprasta.

   Pasvaly buvo atgaivinta gera tradicija rengti kasmetines viso rajono
bibliotekų apžiūras. Jų buvo per 40. Ekspertų komisija aplankydavo kiekvieną
iš jų, įvertindavo visus darbo barus balais, nurodydavo trūkumus ir būdus jiems
pašalinti. Visa tai buvo vadinama socialistiniu lenktyniavimu. Be to, nuolat
tekdavo lankyti kaimo bibliotekas. Susisiekimo priemonė dažniausiai būdavo
dviratis. Iki šiol palaikau ryšius su pirmąja darboviete. Ji neatpažįstama: išaugo
patalpų plotas, turi garbingą kraštiečio – rašytojo Mariaus Katiliškio vardą.
Sulaukus garbingo amžiaus keista, kad tokie ryškūs vaikystės ir
jaunystės prisiminimai, o dabar tenka gerai pasukti galvą, kas buvo vakar ar ką
skaitei užvakar.

Povilas Saudargas